Žmonės | Istorija | Diskografija | Garsas | Vaizdas | Mano Foje
 

 

 

vilnius kaunas klaipėda

 

 

Info

Vilnius Kaunas Klaipėda yra grupės Foje albumas, įrašytas 1997 m. trijų atsisveikinimo koncertų Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje metu. Jis buvo išleistas 1999 m. Bombos CD ir MC.

Prieš koncertus laikraščiuose buvo išplatinta anketa fanams pažymėti, kokias dainas jie nori išgirsti. Dauguma į albumą įtrauktų dainų, tarp jų ir paskutinė, buvo įrašytos Kaune, nes šio koncerto įrašas techniškai buvo geriausias.

Albume vienoje dainoje bosu groja pirmasis grupės bosistas Darius Tarasevičius, t.y. grupė grojo ta sudėtimi, kuria pradėjo savo karjerą.

Dainos
Žmonės
  • Darius Burokas – boso gitara, klavišiniai
  • Algis Krikščiūnas – mušamieji, perkusija
  • Arnoldas Lukošius – klavišiniai, akordeonas
  • Andrius Mamontovas – gitaros, balsas
  • Darius Tarasevičius – boso gitara (koncerto svečias)
  • Giedrius Litvinas – garso įrašų režisierius (Kaune, Klaipėdoje)
  • Giedrius Klimka – garso įrašų režisierius (Vilniuje)
  • Albertas Jankauskas – garso režisierius (Kaune, Klaipėdoje)
  • Valdas Karpuška – garso režisierius (Vilniuje)
  • Raimondas Trilikauskis – suvedimas (M-1 įrašų studijoje)
Žodžiai

INTRO

Penkios, keturios, trys, dvi ... viena - tai yra tas momentas!

 

 

KITOKS PASAULIS

žiūri aplink stebiesi viskuo
daiktus matai savo šviesoj
o jeigu viskas yra ne taip
ir tu pasaulį regi atvirkščiai

galbūt ne garsas skamba tyloj
o tyla garse
ka apie tylą žinome mes
galbūt ne šviesos žiba tamsoj
o tamsa jose
kiek dar nedaug suprantame mes

žiuri aplink viskas tvarkoj
o ar žinai kas bus rytoj
o jei pasaulis apsivers
kitom akim žiūrėt privers

tu pabandyk pasižiūrėt
gal kiek netaip gal kiek kitaip
tikiu paprasti daiktai apsivers
ką nors neregėto ir naujo atvers

 

 

SKRISK

ei tu nežinai ką tu turi
dar tavo sparnai nepakirpti
kas žodžiai pikti tu nežinai
tu vis dar gali kilti aukštai

debesys dar neskuba pas mus
pasižiūrėk mėlynas dangus
pasinaudok šia puikia proga
arba šiandien arba niekada

aš noriu atspėt tavo mintis
jos tavo veide atmerk man akis
tu puikiai žinai paukščiai visi
skraido jie tam sutverti

skrisk kol dar gali
čia baigiasi žodžiai geri
hey hey hey
ka gero tu čia palikai

 

PASKUTINIS TRAUKINYS

ar tu dar gali kentėti tas blogas mintis
ar tu dar gali matyt akis visai tuščias
ar tau malonu girdėt žodžius bukai piktus
ar dar tave įkvepia šalti žmonių veidai

kokia nuostabi diena ir koks švarus dangus
kokia neapsakoma gerų akių šviesa
ir tie kur apsidžiaugia jei kam nesiseka
negali uždengti to dangaus jų tiek nėra

paskutinis traukinys dar laukia
dar yra jame vieta laisva
paskutiniam vagone prie lango
kur ir man skirta vieta šalia

jei tu jau pasidavei užkask save giliau
jei tu negali tylėt dainuok garsiau
jei tu nori keist pasauli keisk pirmiau save
jei tu tamsoje aš ten taip pat buvau

 

 

TUŠTI DELNAI

aš galiu suprast ką tu man sakai
aš girdžiu žodžius skambančius keistai
aš galiu matyt tai ką tu matai
aš turiu akis matančias naujai

aš galiu paliest aš turiu rankas
aš turiu dantis aš galiu įkast
aš turiu batus aš galiu išeit
aš turiu pirštus aš galiu pro juos žiūrėt

kai iškeliu rankas
pasaulio vidury
tai tik tušti delnai
ar tu daugiau turi

aš turiu vilties aš galiu gyvent
aš galiu kliedėt juoktis arba verkt
aš turiu ugnies aš galiu mylėt
aš turiu plaučius aš galiu įkvėpt

aš galiu kalbėt aš žinau žodžius
aš skiriu spalvas aš skiriu garsus
aš galiu mąstyt kai galva šviesi
aš tikiu visais tais kurie šventi

 

 

AŠ NUMIRSIU VISTIEK

aš numirsiu taip pat kaip ir mes visi
tik prieš tai aš norėčiau tave pamatyt
man reikėtų kaip paukščiui nugalėtam žiemos
paragaut paskutinį kart tos šilumos
kuri sklinda iš rankų meilės pilnų
kuri verčia ieškoti vėl tavo akių
ir aistros aš dar noriu minučių kelių
man reikėtų kad dar kartą tai būtum tu

neišvengiamai teks savo žvakę užpūst
bet prieš tai šį bei tą dar norėčiau pajust
su pavasario paukščiais į dangų pakilt
aš taip noriu dar kartą iš naujo užgimt
saulės šviesą beprotiškos vasaros gert
ir į jūros gelmes nors trumpam pasinert
man taip reikia išvyst rudeninius medžius
pabraidyti dar kart po geltonus lapus
ir apakintas sniego dar noriu pabūt
į jo patalą baltą bejėgis nugriūt

aš numirsiu vistiek mano laikas ateis
tik dar būtų smagu susitikt su draugais
pasėdėti per naktį dar būtų puiku
pamatyti akis artimiausių žmonių
prisiminti dar kartą geriausias dienas
padainuoti dar kartą linksmiausias dainas
o valdove mirtie nepašauk manęs tuoj
aš taip noriu išvysti kas bus rytoj

 

 

KAI PERPLAUKSI UPĘ

vaikas pamatė juodai apsirengusą žmogų
kur dėjo ant kapo gėles
kas bus kai aš vieną dieną numirsiu
gan tyliai atsakė tam vaikui mama

kai perplauksi upę kitam jos krante
tu viską pamirši bet rasi mane

žmonės jauni susikibę už rankų
tylėjo kol jis atsisuko į ją
kas bus kai mes šį pasaulį paliksim
atsakė ji perbraukus plaukus ranka

aukštai kalnuose atsiskyrėlis vienišas
kreipėsi tiesiai į dievą malda
kas bus kai tu mano sielą pakviesi
atsakė aukščiausias jam tyliai tada

 

 

BALTAM NAME

baltam name
baltoje šviesoje
aš vaikščiojau vienas
ieškojau taves

ir ta diena
kartu su šviesa
niekada nesibaigia
kartu su šviesa

aš jau išprotėjau
aš jau supratau
aš viską pakeisiu
aš liksiu toks pat
aš nieko nelaukiu
man reikia tiek daug
aš noriu išeiti
aš lieku čia

juoda spalva
juoda spalva
tai mano vienatvė
baltam name

aš jau ne čia
aš jau ne čia
tai mano šešėlis
tai mano dvasia

 

ŽVAIGŽDĖS KARTAIS KRENTA

tau reikalingos draugo akys
kurios tau niekad nemeluoja
tu sapnavai kad švelnios rankos
kalnų gėles tau dovanoja

tu nežinai šiltesnio žodžio
už tą kurį išgirsti nori
tu nematei gražesnio veido
už tą kur tau nusišypsojo

bet tu verki kiekvieną naktį
nes tai ne jis šalia užmigo
tu dovanoji savo meilę
taip pat lengvai kaip jis ją ima

ir tu jauti kaip tau vėl skauda
nes tu eini basa per stiklą
nes tai ka tu kas kartą gauni
dar niekada nebuvo tikra

žvaigždės kartais krenta
priešas tau ištiesia ranką
skausmas būna mielas
saugok savo sielą

tu palikai tuos kur mylėjai
ir tuos kurie tau nepatiko
ir jie visi iš čia išėjo
nes jie taip pat tave paliko

ir tu gali pakelt į dangų
tuščias akis jei jos dar mato
galbūt dar liko lašas meilės
juk tau tikrai užteks tik lašo

 

PASKUTINĖ DIENA

žuvys giliai kaip ir paukščiai aukštai
tai tik amžinai neatsiejami broliai
mano namai begaliniai laukai
visada šalia nepasiekiami toliai

jūros dugne sudaužytam laive
miega niekam jau nepriklausantys grobiai
mano turtai ten kur paukščių takai
niekam niekada nepasiekiami lobiai

kai tik sutems atsinešiu vandens
paskandinsiu jame savo jauną veidą
ir kai po nakties saulė vėl patekės
prisiminsiu kaip ji prieš tai nusileido

šiandien yra paskutinė diena
gaila tik džiaugsmu negaliu pasigirti
mano sode begalybė žiedų
medžiai visada taip atrodo prieš mirtį

 

 

SIDABRINĖS SVAJONĖS

tu atidavei viską kad galėtum turėti
savo suknistą laisvę nežinai kur ją dėti

vakar prašei šiandien gavai vis dar mažai

tu tiek daug paaukojai kad galėtum surasti
savo pasmerktą tiesą nežinai kur išmesti

sidabrinės svajonės visada išsipildo
tik ar tai ko tu nori tau padės būt laimingu

 

 

BALSAS

tai ką tu radai prieš tris dienas
šiandien jau gali išmesti lauk
tai ką parašei prieš tris naktis
šianakt jau gali ramiai išbraukt

vakar tu šaukei žvėries balsu
šiandien tu kalbi švelnius žodžius
tavo praeity yra klaidų
tu manai kad jų rytoj nebus

tai ką turi tau nepriklauso
tai ką gavai skirta ne tau
ar tu girdi angelo balsą
ten kur giliai plaka širdis
jei ją turi

ten kur gyvenai prieš tris žiemas
niekada daugiau neteks sugrįžt
tai dėl ko verkei prieš tris dainas
ši daina tikiu padės užmiršt

kelio pradžioje buvai švarus
pabaigą randi giliam purve
jeigu sutikai naujus draugus
nežinai ar jie išduos tave

 

VANDENYJE

šitas keistas pasaulis verčia mane
amžinai ieškoti vilties
nesibaigiantis triukšmas verčia mane
amžinai ieškoti tylos

vandenyje šaltam vandeny

begalinė ramybė verčia mane
amžinai ieškoti kančios
nepripildytas jausmas verčia mane
amžinai ieškoti tavęs

 

 

 

MEILĖS NEBUS PER DAUG

tai buvo giedro dangaus pasiilgusios akys
tai buvo vėlgi naktis be mažiausios vilties
ir žvaigždžių
ir aš taip troškau matyti tamsoj kaip
šikšnosparniai mato
man taip reikėjo išgirsti balsus išmintingų žmonių

tai buvo mano agonijoj virpančios rankos
jos troško liesti tą šviesą kur sklido iš tavo akių
tai buvo niekad nepasiektas niekam nežinomas krantas
tai buvo tūkstančiai žodžių į tylą tik neištartų

tik niekada man meilės mebus per daug

ir štai dabar aš matau visus tuos kurie nekenčia melo
ir štai dabar jau galiu pasakyt kad tavim aš tikiu
ir tik šiandien namuose kuriuose mes ilgai jau gyvenam
aš iš tikrųjų žinau ka daryti kad būtų šviesiau

ir tik šiandien man pavyko atrast pasiklydusį protą
ir tik šiandien aš pažadinau vėl užmigdytus jausmus
ir tik šis momentas vienas vienintelis tam jis ir duotas
kad aš galėčiau pamiršti kas buvo ir rasti kas bus

ir aš žinau kad aš liksiu toks pat kaip šiandiena ir vakar
ir aš žinau jei mane kas pakeis tai vis tiek būsiu aš
ir aš žinau kad dar begales kartų aš kilsiu su saule
nes dar tiek pat kartų krentantis liftas žemyn mane neš

 

 

KRANTAS

pučia pučia jūrų vėjas
neša neša mano laivą
mano viltį neša neša
supa supa juodos bangos
glosto mažą mano laivą
blaško blaško mano sapną

kur pasisuksi naktis
apgaubia tavo akis
apgaubia tavo viltis širdy
tu jos klasta netikėk
tikslą kaip žvaigždę turėk
baigsis audra ir nušvis tavo veidas

lekia lekia mano laivas
skuba skuba ten kur krantas
ten kur baigias juodos bangos
skuba skuba ten kur smėlis
ten kur žmonės ten kur gėlės
ten kur saulė žemę šildo

galbūt nera mano kranto
tiktai vėjas juodos bangos
galbūt krantas mano sapnas
kas tik būtų atiduosiu
visą jėgą savo laivui
ir pasieksiu savo krantą
pučia pučia jūrų vėjas neša neša
mano laivą

 

 

LAUŽO ŠVIESA

laužo šviesa naktyje
guodžia gaivina mane
nerimas stingsta veide
kas ten toli tamsoje

laužas prieš mano akis
dega karštai lyg širdis
laukiu prie laužo šviesos
gal kas atklys iš tamsos

deg šviesk ir neužgesk
šildyk rankas
glostyk akis
atmerktas
būk vienintelė viltis
nors ir mano paties
uždegta
naktyje

gal kas prie laužo sustos
gal pasiilgs šilumos
tam kas klajoja nakty
laužo šviesa bus viltis

žvaigždės pakilo aukštai
šaukia jas paukščių takai
laužas žvaigždes man atstos
šviesą ir šilumą duos

laužas ilgai dar liepsnos
kas man jo šviesą atstos
net visagalė naktis
laužo užpūst neišdrįs

 

 

 

 

 

 
 
nes niekada